Tiesa, esmės tai nekeitė. Gyvenimas po tėvų mirties buvo tarsi išskydęs, laiko pakakdavo tik darbui airioje nors įstaigoje ir nerimui dėl ateities. Ar kas atsitiko?
Tada šiek tiek pa- keliausim po ekspoziciją ir grįšim ant pakylos paimti interviu iš Libės. Paskutinis sujudimas, paskutiniai lempų pastumdymai ir Dženė Rajanui pradėjo atvirkščiai skaičiuoti.
Aš - Rajanas Eriksonas, pateikiu jums re portažą iš ryklių knibždančių Long Bičo vandenų! Bet į paniką ne pulkit Rykliai, apie kuriuos kalbu, ne vandenyne.
Jie plaukioja naujintelaitėje Ryklių įlankos ekspozicijoje čia, gražuolyje Ramiojo vandenyno akvariume, paskutinėje mūsų pramoginės kelionės per Kalifornijos pakrantės uostus stotelėje. Tyla, o tada Dženė šūktelėjo: - Išjunkit!
Visi pasiruošę?
Sarafawkes Viskaskojisnori2014lt
Niuporto dorių anonsas. Pirmas dublis. Nepraleiskite kitos mū sų laidos, joje sustosim prie mano gimtojo miesto Niuport Bičo ir aplankysim tikrų tikriausią dorių žvejybos laivyną. Jūs nežinot, kas yra dorė? Na, tai įsijunkit mūsų laidą ir aš jums pateiksiu truputėlį šimtametės gyvosios istorijos tiesiog iš Orindžo apygardos vidurio. Ir nepamirškit, jūs ne tik sužinosite, ką norite sužinoti,-bus dar ir smagu! Dorininkus pažįsta visi niuportiečiai.
Jaudinausi, kad kas nepakomentuotų mano vakarykščio elgesio, todėl nepaprastai palengvėjo, kai aplinkiniai, kaip visada, nekreipė į mane dėmesio. Tokiu laiku tik dalis darbuotojų buvo atėję, tad nuskubėjau prie savo stalo, norėdama išvengti nepageidaujamo susidūrimo su tam tikrais žaliaakiais individais. Beveik visą vakarą ir naktj svarsčiau, ar ryte eiti į darbą. Nedavė ramybės mintys apie pramuštgalviškus, visiškai kvailus poelgius. Jau net suabejojau savo psichikos būkle.
Ir tau pa tiks jų senovinis kaimelis. Interviu numatytas trečią. Tu nori susitikt ten rytoj apie vienuoliktą? Rajanas įžūliai spoksojo. Bet įspėju! Jau verčiau būk pasirengęs filmuotis interviu antrą valandą. Arba tu lavonas, - pasakė ji ir nuėjo žvalgyti kitos filmavimo aplinkos prie akvariumo. Tačiau jis klydo. Jis nebuvo pasiruošęs tam, kas turėjo įvykti. Penktas skyrius Grįždamas po tokios pat geros žūklės ir kitą rytą, po tos dienos, kai regėjo tą jaudinantį sapną, Vernas pamatė didelį pulką delfinų, atplaukiančių tiesiog priešais jo valtį.
Aštrius bruožus nušvietė plati šypsena ir patraukęs droselį jis sumažino dorės greitį nuo kreise rinio iki ramaus dvylikos mazgų. Per daugel metų daug išbandęs ir patyręs, jis jau gerai žinojo, kokiu greičiu delfinas čiuožia nuo laivapriekio bangos. Kaip jis ir tikėjosi, nuo delfinų atsiskyręs nedidelis pulkelis puo lė priešais valtį it kokia vandeninė naikintuvų eskadrilė. Delfinai grakščiai šokinėjo po pat laivapriekiu ir čiuožė stumiami bangos, keliamos plaukiančio į priekį laivo.
Delfinai atsiliepė triukšmingu milisekundžių dažnio kvėpavimu pro kvėpuojamąsias angas. Vernas nesiliovė tuo be galo stebėjęsis. Žinodamas, kad visos sąlygos - ramus vandenyno paviršius, del finų puiko plaukimo kryptimi nustatytas kompaso kursas, valties greitis lygiai dvylika mazgų - tinka ilgesniam susitikimui, Vernas virvagaliu pririšo vairalizdę prie turėklo ir nuėjo į laivapriekį. Pasilenkė per laivo priekį ir žiūrėjo, kaip delfinai plaukioja po vandeniu.
Linksmai pasveikinktm šiuos delfinus, šiuos šaunuolius, visą gy venimą skriejančius prieš vėją! Kadaise Vernas įstengdavo cituoti šias eilutes pažodžiui, bet ir dabar, po daugelio metų, per daug nenutolo nuo originalo.
Pirma delfinų eskadrilė šovė šalin, užleisdama vietą kitai, plau kusiai greta. Po paskutinės delfinų grupės pasiplaukiojimo Vernas vėl nuėjo prie vairalazdės, atrišo ją ir patikslino kursą namo.
Po dvidešimties minučių, nuplaukusi aštuonias jūrmyles, valtis dailiu lanku apiplaukė Niuporto viešojo jūros tilto galą ir Vernas patraukė droselio rankeną tuščia variklio eiga. Svarstė, kaip artintis prie kranto per bangolaužius.
Kartais pakrantės ruože į vakarus nuo pat jūros tilto knibždėte knibždėdavo banglentininkų, ne vi sada žinančių, kad privalo pasitraukti jam iš kelio. O kitomis die nomis susidarydavo rimtų keblumų dėl bangavimo ir reikėdavo tiksliai viską apskaičiuoti, kad dorė nesmigtų nosimi į smėlį.
Tačiau tą dieną sąlygos buvo kuo puikiausios varyti valtį tiesiai į krantą. Šalta spalio jūra buvo rami, jokių banglentininkų. Negana to, dėl atoslūgio buvo matyti tolygus smėlėto kranto nuolydis, kuo patogiausias užšliaužti plokščiadugnei valčiai. Vernas padidino variklio apsukas ir smarkiai pavarė valtį į kran tą. Puikus vaizdas, net ir įspūdžiais persisotinęs vietinis būtų su stojęs pasižiūrėti, kaip tvirta valtelė visu greičiu skrodžia vandens bakstelėjęs sprendimas svorio metimo scenarijams ir ketina užlėkti ant kietai sugulusio per atoslūgį iškilusio smėlio.
Vos tik dorė sustojo, Vernas išjungė užbortinį variklį ir išdidžiai išlipo iš valties į krantą. Pažvelgęs į kaimelį pamatė Edį Vienarankį, antrąjį pagal senumą laivyno narį, spėriai atšlepsintį su nerimo ir svaigulio kupina mina. Ir kodėl taip anksti? Argi ne po pietų tarėmės? Bet jie pradėjo kaišiot visokiausius do kumentus, leidimus iš miesto.
Kol susigaudėm, kas dedasi, jie jau statė visą tą savo turtą tiesiog visiem skersai kelio. Kaip nors susitvarky sim, ar ne? Beje, tu tik pagalvok, kokią už dyką gausim reklamą. Juk iš tikrųjų tai mes jau ir taip daugiau turim pirkėjų, nei žuvų jiems parduoti. Tada mudu dingtume iš čia ir per valandžiukę spėtume išgert kavos. Pasamdyta dėl puikaus įžvalgumo, ji visada būdavo pasirengu si padaryti nepriekaištingą kadrą ir tuoj suprato, kad vaizdelis su dviem šiurkščiais seniais, sunkiai plušančiais, kad iškrautų dienos 66 VANDENIO ERA laimikį, pravers kaip puiki filmuota medžiaga komentuojant už kadro.
Taileris, vienas iš dviejų nuolatinių laidos operatorių, bakstelėjęs sprendimas svorio metimo scenarijams jos klausimo pasišiaušė. Ir nereikia prieš mane pūstis.
Castaigne mirė vakar Prieglobstyje dėl nusikalstamo pamišėlio. Svetimas: Iš tiesų?
Žinai, o juk puiki idėja! Šiaip ar taip, argi kam nors pabos matyt kaimenę viskuo aprūpintų panelių, visą dieną apsipirkinėjančių Mados saloj? Nieko prieš įšokt į kadrą? Gera būtų interviu įžanga. Tai nori, kad ateičiau iš toli ar kad tiesiog pulčiau į kadrą ir prisistatyčiau? Taileri, tu pasiruošęs? Taileris užsikėlė filmavimo kamerą ant peties. Atrodo, sulaukėm svetelių. Eric Rankin 67 Vernas atsigręžė ir netikėtai išvydo keistą vaizdą.
Lėtai ir sunkiai smėliu artyn klampojo safario medžiotojas. Rajano veidą nutvieskė spindulinga šypsena. Jis ištiesė ranką vienam ir kitam. Vienarankis Edis pirmas pakratė atėjusiajam ranką, tačiau nesi stengė atsakyti Rajanui taip pat draugingai. Lyg ir neturėjot, vyručiai, rodytis čia iki popietės. Rajanas mokės palenkti Edį, tai kas, kad šis taip šaltai pasisvei kino. Bet kad šitaip dirba mano viršininkė. Jeiguji man pasako, kad filmuojam trečią valandą po pietų, iš tikrųjų turi galvoj, kad aš būčiau pasiruošęs vienuoliktą ryto Nepavėlavau, a?
Rajanas buvo pasirengęs ir toliau geraširdiškai šaipytis, bet jam pasitikslinti, kiek laiko, staiga keistai elgdamasis nebeleido Vernas. Ar kas atsitiko? Paguldžius šituos skait menis su dvitaškiu ant šono atrodytų lygiai taip, - pagalvojo nepa keldamas akių nuo savo laikrodžio.
Jųdviejų akys, bemaž tokio pat krištolinio zydrumo, laikėsi susikibusios žvilgsniais tol, kol Rajanui pasidarė nejauku. Rajanas, nenumanydamas, ką senis turi galvoje, niekaip neįsten gė bent ko nors, bent žodžio, pasakyti, kad pasimėtymas frazėmis vėl taptų rimtu dviejų žmonių pokalbiu.
Galų gale pasakė: - Na, tai pavėlavau ar ne? Vernas, neatitraukdamas nuo Rajano akių, gudriai šypsodama sis atsakė: - Ne, nepavėlavot. Tiesą sakant, man atrodo, kad jūs pačiu laiku. Šeštas skyrius Rebeka, kalbėdama apie Džoną Lilį, įstengė Trojui atgaivinti nyks tančią viltį dėl sėkmės.
Tačiau po dviejų kankinamai nevaisingų die nų - veltui mėgino kuo tiksliausiai nustatyti nuosekliai keičiamus signalo keitiklio parametrus ir iš naujo iki paskutinės smulkmenos peržiūrėti aparatūros schemas - Trojus galų gale pasipiktinęs iškėlė aukštyn rankas.
Plūsdamas prakaitu nutrepsėjo nuo kompiuterio, lyg visai nebenorėtų į jį žiūrėti. Ji prisivertė atrodyti drąsi, bet per daug jį gerbė, kad galėtų kelti nuotaiką tuščiažodžiaudama.
Šis paskutinis bandymų'ciklas buvo bevaisė mankšta ir ateityje veikiausiai nebebus jokių eksperimentų. Prisėdusi šalia ant suolo, ji tarė: - Na, tai kada jie čia atsiras? Trojus pasižiūrėjo į laikrodį. Trečia valanda. Jie gerai supranta, su kokia rizika susijęs šitoks darbas. Jųdviejų pokalbį nutraukė artėjantys žingsniai, Kalvinui Bruksui su Čadu Hanoveriu įėjus pro dresavimo zonos vartelius. Rebeka atsistojo pasisveikinti su svečiais. Nors ir buvo pasikartojęs, ką, jo nuomone, derės pasakyti, iš anksto numatytą kalbą pakeitė nevalingai pratru kęs prisipažinimas.
Tiesdamas svečiams ranką jis pasakė: - Ponai, labai norėčiau pranešti ką nors geresnio, tačiau tiesa tokia, kad Luktelėkit, - pertraukė Kalvinas, jo balsas atsi mušė nuo dresavimo zonos šlakbetonio sienų.
Roberto W. Chamberso „Karalius geltonai“ [ m. Nemokama siaubo istorija] - „MysteryTribune“
Jūs dar nė nesupažindinot mūsų su savo asistente. Trojus atsiprašė dėl savo netinkamo elgesio. Kalvinas, Čadas, o čia Rebeka Larson. Ji man padeda išbandyt naują signalo keitiklį. Paklaustas Trojus visu kūnu įsitempė. Džeris Spirsas, - trumpai atsakė. Tai kas jam nutiko? Trojus nervingai pasitrynė sprandą. Mes visi atidėjome maskuotę, bet jūs. Nepažįstamasis: Aš nedėviu kaukės. Camilla: Išsigandusi, išskyrus Cassildą.
- Я не могу сказать тебе без разрешения Совета.
- Eric - Rankin. .Vandenio - eraLT | PDF
- Глядя вниз на пояс сумерек, Джизирак и Хилвар в одно и то же мгновение видели на противоположных концах мира и рассвет и закат.
Nėra kaukės? Jokios kaukės! Karalius geltona spalva, I veiksmo 2 scena. I Nors nieko nežinojau apie chemiją, klausiausi susižavėjęs. Jis pasiėmė velykinę leliją, kurią tą rytą Geneviève parsivežė iš Dievo Motinos Dievo Motinos, ir numetė į baseiną. Akimirksniu skystis prarado kristalinį skaidrumą. Sekundę lelija buvo apgaubta pieno baltumo putomis, kurios dingo, o skystis liko opalescuojantis. Besikeičiantys oranžinės ir raudonos spalvos atspalviai žaidė virš paviršiaus, o tada atrodė, kad grynas saulės spindulys smūgiavo iš apačios, kur ilsėjosi lelija.
Tą pačią akimirką jis panardino ranką į baseiną ir ištraukė gėlę. Jis laikė leliją manęs link, ir aš paėmiau ją į ranką. Jis tapo akmeniu, gryniausiu marmuru. Koks skulptorius galėtų tai atgaminti? Žuvis atrodė tarsi skulptūra iš marmuro.
Bet jei jūs laikėte jį prie šviesos, akmuo buvo gražiai apipiltas silpnai mėlynos spalvos, o iš kažkur iš vidaus atsirado rausva šviesa, pavyzdžiui, atspalvis, kuris miega opale. Pažvelgiau į baseiną. Dar kartą atrodė, kad jis užpildytas skaidriausiu krištolu. Galbūt, - tęsė jis šypsodamasis, - galbūt tai gyvybinė būtybės kibirkštis, pabėgusi į šaltinį, iš kur bakstelėjęs sprendimas svorio metimo scenarijams atsirado.
Mačiau, kaip jis tyčiojasi, ir grasinau jam lazdele, bet jis tik nusijuokė ir pakeitė temą. Jis atsilošė ant sofos, sukdamas skulptoriaus kaltą ir prisimerkęs į savo darbą.
Pažvelgiau į Ariadnę. Tai buvo puikus techninis darbas, bet aš sutikau su Borisu, kad pasaulis iš jo tikisi kažko geresnio. Vis dėlto dabar buvo neįmanoma sugalvoti laiku baigti saloną, kuris nuostabią siaubingą grupę pusiau apgaubė marmuru už manęs. Mes didžiavomės Borisu Yvainu. Mes jį tvirtinome, o jis tvirtino, kad gimė Amerikoje, nors jo tėvas buvo prancūzas, o motina - rusė. Ir vis dėlto buvome tik du iš mūsų, į kuriuos jis kreipėsi tuo pačiu pažįstamu būdu - Jackas Scottas ir aš.
Galbūt mano meilė Geneviève'ui turėjo ką nors bendro su jo meilumu man. Ne todėl, kad tai kada nors buvo pripažinta tarp mūsų. Bet po to, kai viskas buvo nuspręsta, ir ji su ašaromis akyse man pasakė, kad mylėjo būtent Borisą, aš nuėjau į jo namus ir jį pasveikinau. Puikus to interviu nuoširdumas neapgavo nė vieno iš mūsų, aš visada tikėjau, nors bent jau vienam tai buvo didelis komfortas. Nemanau, kad jis ir Geneviève kada nors kalbėjo apie reikalą kartu, bet Borisas žinojo. Geneviève buvo miela.
Madonnai prilygstantį veido skaistumą galėjo įkvėpti Sanctus Gounod Mišiose. Ji dažnai buvo tokia kintama kaip balandžio diena. Ryto kapas, orus ir mielas, vidurdienį juokiantis, kaprizingas, vakare ko tikėtasi. Man labiau patiko ji, o ne ta Madonna panaši ramybė, kuri jaudino mano širdies gelmes. Sapnavau Geneviève'ą, kai jis vėl kalbėjo. Borisas linktelėjo žaisdamas kalto kraštu. Sunku būtų rasti mažiau informuotą apie tokius reiškinius nei aš pats; bet, žinoma, buvau girdėjęs apie mineralinius šaltinius, taip prisotintus silicio dioksido, kad į juos nukritę lapai ir šakelės po kurio laiko tapo akmenimis.
Aš silpnai supratau procesą, kaip silicio dioksidas pakeitė augalinę medžiagą atomu atomu, o rezultatas buvo akmenyje esančio daikto kopija.
Tai, prisipažįstu, niekada manęs labai nesudomino, o kalbant apie taip gaminamas senovines fosilijas, jie mane pasibjaurėjo. Pasirodė, kad Borisas, jausdamas smalsumą, o ne pasipiktinimą, ištyrė tiriamąjį ir netyčia užklupo sprendimą, kuris per sekundę užpuolė panardintą daiktą negirdėtu žiaurumu. Tai buvo viskas, ką galėjau padaryti iš keistos istorijos, kurią jis ką tik pasakojo man. Po ilgos tylos jis vėl kalbėjo. Mokslininkai išprotės dėl atradimo. Tai taip pat buvo paprasta; jis atrado save.
Aš įsmeigiau ausis. Geneviève buvo apsirengusi sidabriškai pilka nuo galvos iki kojų. Šviesa žvilgėjo palei švelnius šviesių plaukų linkius, kai ji pasuko skruostą į Borisą; tada ji pamatė mane ir grąžino mano sveikinimą.
Ji niekada anksčiau nesugebėjo man papūsti bučinio iš baltų pirštų galiukų, ir aš skubiai pasiskundžiau neveikimu. Ji nusišypsojo ir ištiesė ranką, kuri nusileido beveik anksčiau, nei ji palietė manąją; tada ji pasakė pažvelgusi į Borisą - - Turite paprašyti Alec pasilikti pietų. Tai taip pat buvo kažkas naujo.
„Karalius geltonai“, autorius Robertas W. Chambersas [Laisvoji siaubo istorija 1895 m.]
Iki šiol ji visada manęs klausė. Ji atsisuko į mane su žavinga sutartine šypsena. Aš galėjau būti užvakar pažįstama. Padariau jai žemą lanką. Mes su Borisu žiūrėjome vienas į kitą. Aš paklausiau. Kol diskutavome apie mano išvykimo tikslingumą, Geneviève vėl pasirodė tarpduryje be savo variklio dangčio. Ji buvo nuostabiai graži, tačiau jos spalva buvo per gili, o mielos akys - per ryškios. Ji priėjo tiesiai prie manęs ir paėmė mano ranką. Ar aš buvau kirsta, Alekai?
Maniau, kad man skauda galvą, bet aš to nepadariau. Mes juk ne tiek kalti; Geneviève'ui buvo aštuoniolika, Borisui - dvidešimt trys, o aš ne visai dvidešimt vienas.
II Kai kurie darbai, kuriuos šiuo metu dirbau prie Geneviève buduaro dekoracijų, nuolat mane laikė nuostabiame mažame Rue Sainte-Cécile viešbutyje. Tais laikais Borisas ir aš sunkiai dirbome, bet, kaip mums patiko, kas buvo tinkama, ir mes visi su Jacku Scottu labai daug važiavome kartu.
Vieną ramią popietę viena klajojau po namą, nagrinėjau įdomybes, tyrinėjau keistus kampus, iš keistų slėptuvių išvedžiau saldumynus ir cigarus, ir pagaliau sustojau maudykloje.
Borisas, visas molis, stovėjo ten, plaudamas rankas. Kambarys buvo pastatytas iš rožių spalvos marmuro, išskyrus grindis, kurios buvo rožinės ir pilkos spalvos. Centre buvo kvadratinis baseinas, paskandintas žemiau grindų paviršiaus; laipteliai vedė žemyn į jį, skulptūriniai stulpai palaikė freskomis dekoruotas lubas.
Skanus marmurinis kupidonas pasirodė ką tik užlipęs ant savo postamento viršutiniame kambario gale. Visas interjeras buvo Boriso darbas ir mano. Borisas, vilkėdamas baltos drobės darbiniais drabužiais, iš savo gražių rankų nugraibė molio ir raudono modelio vaško pėdsakus ir koketą sukabino per petį. Tu žinai, kas tave padarė, maža humbuga! Kitą akimirką jis numetė man ranką ir išblyško.
Jackas Scottas, dėvėjęs dažais dažytą švarką, klajojo, pasisavino visus rytietiškus saldumynus, ant kurių galėjo padėti rankas, apiplėšė cigarečių dėklą, galiausiai jis ir Borisas kartu dingo aplankyti Liuksemburgo galeriją, kur nauja sidabro bronza Rodinas ir Monet kraštovaizdis reikalavo išskirtinio meniškos Prancūzijos dėmesio. Grįžau į studiją ir atnaujinau savo darbą.
Tai buvo renesanso ekranas, kurį Borisas norėjo, kad nutapyčiau Geneviève buduarui. Bet mažas berniukas, kuris nenorėdamas brūkštelėjo tam skirtų pozų seriją, šiandien atsisakė, kad visi kyšiai būtų geri.
Jis niekada akimirksniu nepailsėjo toje pačioje padėtyje, o per penkias minutes aš turėjau kuo daugiau skirtingų mažojo elgetos kontūrų. Žinoma, atleidau jį iš darbo tą dieną ir, žinoma, mokėjau už visą laiką, taip mes gadiname savo modelius. Po to, kai jaunasis impasas išnyko, aš sukūriau keletą prieštaringų darbų, bet taip smarkiai praleidau iš humoro, kad man prireikė likusios popietės, kad galėčiau panaikinti padarytą žalą, todėl pagaliau subraižiau savo paletę, įkišau savo šepetėlius į juodo muilo dubenėlį ir pasivaikščiojau į rūkymo kambarį.
Aš tikrai tikiu, kad, išskyrus Geneviève apartamentus, nė viename kambaryje namuose nebuvo taip laisvo tabako kvepalų, kaip šiame.
Tai buvo kraupus šansų ir galų chaosas, pakabintas gijų gobelenais. Prie lango stovėjo geros būklės saldaus atspalvio senas špinatas. Čia buvo ginklų stendai, vieni seni ir nuobodūs, kiti ryškūs ir modernūs, indų ir turkų šarvų puošmenos virš mantijos, du ar trys geri paveikslėliai ir pypkė.
Būtent čia ateidavome naujų pojūčių rūkydami. Abejoju, ar kada nors egzistavo bet koks vamzdžių tipas, kuris nebuvo atstovaujamas tame stende. Kai išsirinkome, tuoj pat nešiojomės jį kitur ir rūkėme; nes ši vieta apskritai buvo niūresnė ir mažiau kviečianti nei bet kuri kita namuose.
Tačiau šią popietę prieblanda buvo labai raminanti, ant grindų pledai ir odos atrodė rudi, minkšti ir mieguisti; didžioji kušetė buvo sukrauta su pagalvėlėmis - radau pypkę ir susirūkiau ten, kur rūkymo kambaryje atsirado nepratę dūmai.
Aš buvau išsirinkęs ilgą lanksčią kotelį, ir jį apšviesti teko svajoti. Po kurio laiko jis užgeso, bet aš nemaišiau. Aš svajojau ir šiuo metu užmigau. Pabudau pagal liūdniausią muziką, kokią tik teko girdėti. Kambarys buvo gana tamsus, neįsivaizdavau, koks laikas. Mėnesienos spindulys sidabravo vieną senojo spineto kraštą, o šlifuota mediena tarsi iškvėpė garsus, kai kvepalai plaukė virš sandalmedžio dėžės.
Ji susitraukė nuo skausmo murmėjimo. Ji buvo labai tyli ir paprašė Boriso. Nunešiau ją pas divaną ir nuėjau jo ieškoti, bet jo nebuvo namuose, o tarnai nuėjo miegoti. Suglumusi ir sunerimusi skubėjau atgal į Geneviève. Ji gulėjo ten, kur aš ją palikau, atrodė labai balta. Ar gąsdinau tave kristi? Ar bandėte seną špinatą? Norėčiau pasakyti tūkstantį daugiau melo, blogesnio už tą, kad pamatyčiau jai palengvėjusį veidą. Aš padariau taip, kaip bakstelėjęs sprendimas svorio metimo scenarijams liepė, ir palikau ją ten, kai įėjo kambarinė.
III Kitos dienos vidurdienį, kai paskambinau, radau, kad Borisas neramiai vaikšto po savo studiją. Tarnaitė turėjo įsakymą jį iškviesti akimirksniu, kai Geneviève atsimerkė. Mes laukėme ir laukėme, o Borisas, augdamas neramus, klajojo, šurmuliavo su modelino vašku ir raudonuoju moliu.
Staiga jis pradėjo kitą kambarį. Aš paprašiau pajuokauti jo nuotaikos. Kalbėdamas jis išplėšė vienišą auksinę žuvį, kuri sukosi ir išsisuko iš jos rutulio. Jo balse pasigirdo karštligiškas jaudulys. Ant mano galūnių ir smegenų gulėjo nuobodus karščiavimo svoris, kai aš nusekiau jį į šviesų krištolo baseiną su rausvais atspalviais; ir jis numetė padarą. Krisdamas, jo svarstyklės žaibiškai virpėjo ir iškreipė žaibiškai žaižaruojančią oranžinę žvilgesį; tuo metu, kai jis pataikė į skystį, jis tapo standus ir smarkiai nugrimzdo į dugną.
Tada pasirodė pieniškos putos, nuostabūs atspalviai, sklindantys ant paviršiaus, o tada grynos giedros šviesos ašis prasiveržė iš, regis, begalinio gylio. Borisas pasinėrė į ranką ir išpiešė išskirtinį marmurinį daiktą, mėlyną gyslelę, rožinį atspalvį ir žvilgantį opalescuojančiais lašais.
Nieko nedarytų, tik tada ir ten išbandyti eksperimentą su baltu triušiu. Aš buvau pasirengęs, kad Borisas turėtų atitraukti dėmesį nuo savo rūpesčių, bet nekenčiau, kai gyvenimas išnyko šiltam, gyvam padarui, ir atsisakiau būti šalia. Atsitiktinai pasiėmęs knygą, atsisėdau studijoje skaityti. Buvau radęs Karalius geltonos spalvos. Po kelių akimirkų, kurios atrodė per amžius, nervingai drebėdamas ją atmesdavau, kai Borisas ir Džekas atėjo atveždami savo marmurinį triušį. Tuo pat metu varpas nuskambėjo aukščiau, ir iš ligoninės pasigirdo šauksmas.
Nuėjau ir atsistojau prie jos durų. Išsigandusi tarnaitė išėjo skubotai ir pabėgo pasiimti kažkokios bakstelėjęs sprendimas svorio metimo scenarijams.
Geneviève, sėdinti vertikaliai, raudonais skruostais ir žvilgančiomis akimis, be paliovos baksnojo ir priešinosi švelniam Boriso santūrumui. Jis pakvietė mane padėti. Po pirmo mano prisilietimo ji atsiduso ir nugrimzdo, užmerkdama akis, o tada - tada, kai mes vis dar pasilenkėme virš jos, ji vėl jas atidarė, pažvelgė tiesiai į Boriso veidą - vargana karščiavimo beprotybė mergina!
Moteris nusprendzia eiti i sale 100 dienu Svorio metimo motyvacija
Tą pačią akimirką mūsų trys gyvenimai virto naujais kanalais; ryšys, kuris mus taip ilgai laikė kartu, nutrūko visam laikui, o jo vietoje buvo užmegztas naujas ryšys, nes ji tarė mano vardą, o karštinei ją kankinant, jos širdis išliejo slėpto liūdesio apkrovą. Apstulbęs ir nebylus palenkiau galvą, o veidas degė kaip gyva anglis, o kraujas liejosi ausyse, apgaulingai gąsdindamas. Negalėdama judėti, negalinti kalbėti, klausiausi jos karštligiškų žodžių gėdos ir liūdesio kančioje.
Negalėjau jos nutildyti, negalėjau pažvelgti į Borisą.
Sarafawkes Viskaskojisnorilt | PDF
Tada pajutau ranką ant savo peties, o Borisas pasuko be kraujo. Perėjome gatvę į savo butus, ir tą naktį, pamatęs, kad ir aš sirgsiu, jis vėl kreipėsi į gydytoją. Niekada neįsivaizdavau, kad tai gali tapti daugiau, nei galėčiau ištverti. Išoriškai ramus buvau save apgavęs. Nors vidinis mūšis siautė naktį po nakties, o aš, gulėdamas vienas savo kambaryje, prakeikiau save dėl maištingų minčių, nelojalių Borisui ir nevertų Geneviève, rytas visada atnešė palengvėjimą, o aš grįžau į Geneviève ir pas savo brangų Borisą širdimi nakties audros skalavo švariai.
Niekada nei žodžiu, nei darbu, nei mintimi, kol kartu su jais, neišdaviau savo liūdesio net sau. Saviapgaulės kaukė man nebebuvo kaukė, ji buvo mano dalis. Pasitikrinau, ar prisisegiau saugos diržą, tvirtai įsitvėriau kėdės ir stengiausi nekreipti dėmesio į stiprėjantį nerimą dėl skrydžio bei priešais sėdintį vyrą.
Varikliams gaudžiant ir lėktuvui važiuojant pakilimo taku neatsimerkiau, apsimečiau mieganti. Pakilimas buvo sklandus ir ne toks garsus, kokio tikėjausi iš šio mažo lėktuvo, bet tik pakilus į orą engviau atsikvėpiau.
Dar kylant Jeremijas atsisegė diržą, atsistojo ir nuėjo į lėktuvo galą. Sėdėjai įsmeigusi akis į priekį, nusprendusi j į ignoruoti, staiga ranka ištiesė stiklinę su skaidriu skysčiu. Tą akimirką garsiai sugurgęs pilvas išdavė, kad meluoju. Jis suspaudė lūpas, ir man pasirodė, kad stengiasi sulaikyti šypseną - Tikrai nenumanei, kas aš toks? Staiga dingus norui kalbėti, piktai iškvėpiau ir gūžtelėjau. Mano sarkazmas j j pralinksmino. Pasimuisčiusi kėdėje pažvelgiau aukštyn ir pamačiau jo akių kampučiuose žaidžiančią šypseną.
Jis nerodė emocijų, išdavė tik akys. Dar nebuvo tekę matyti, kad vyras turėtų tokias gražias alyvuogiv žalumo akis ir tamsius plaukus. Susivokusi, kad spoksau į j j, atsikrenkščiau, norėdama atsakyti į dausimą, bet nieko šmaikštaus nesugalvojau, tad tik patraukiau pečiais ir gurkštelėjau vandens.
Nekreipiau dėmesio į pasigirdusį kikenimą. Jis nuėjo į lėktuvo galą, o aš atsilošiau ir patogiai įsitaisiau kėdėje. Deja, pilvas, žinodamas, kad yra maisto, neleido užmigti. Pavyko maždaug pusvalandį užsiimti su įvairiais prietaisais, paskui atsistojau ir nuėjau pažiūrėti, ko yra valgyti.
Praėjau bakstelėjęs sprendimas svorio metimo scenarijams plačioje kėdėje sėdintį savo viršininką, kuris rankoje laikė stiklą su tamsiu gėrimu. Eidama į virtuvėlės nišą jaučiau jo žvilgsnį. Įsipyliau apelsini sulčių, tada ėmiau dairytis į maistą. Akys užkliuvo už sumuštinio su vištiena ir daržovėmis.
Man jis pasirodė tinkamas vakarienei, tad ir suvalgiau nišoj e.
Tas vyras mane nervino, prie jo negalėjau savimi pasitikėti. Atsidūrusi šalia, imdavau įsivaizduoti erotines scenas, kokias tebuvau skaičiusi meilės romanuose ar mačiusi savo fantazijose. Su tuo buvo ima taikstytis nepažįstamasis lifte, matomas iš galvos. Lengviau pasakyti, nei padaryti: jis buvo tapęs nuolatiniu mano fantazijų vei neleido to pamiršti. Net dabartinės padėties beviltiškumas negalėjo pakeisti mano reakcijos į jį.
Būtent dėl reakcijos jis ir įvėlė mane į visą šią painiavą. Pasiėmusi buteliuką vandens pasisukau eiti, tik staiga pamačiau jį, stovintį už nišos, ir sustojau tarsi įbesta. Jis žengė link manęs, aš žengtelėjau atgal ir atsitrenkiau į spintelę. Jo pirštai žaidė su marškinių saga. Apstulbusi iškvėpiau. Tai dar ir nurengti jį reikės? Tai sutartyje nepaminėta.
Suirzusi ištiesiau ranką link sagos. Jis perbraukė pirštais per manuosius. Stengiausi nekreipti dėmesio į jo pirštus ir į įtampą pilve. Neįtikėtina - saga iš tiesų buvo užstrigusi kilpelėje.
Per kelias sekundes ją atsegiau ir atitraukiau rankas nuo marškinių, bet nespėjus žengtelėti atgal jis sugriebė mane už rankų. Dirstelėjau jam į akis, tada vėl nuleidau žvilgsnį. Ketinau tapti teisininke, silpnesnį] j ginančiu asmeniu, ne tam ėmiau didžiules paskolas mokslams, kad tapčiau išliaupsinta siuvėja Jaučiau jdėmų Jeremijo žvilgsnį, stengiausi jį ignoruoti. Lengva pasakyti, sunku padaryti.
Jūs dirbot su Džonu Liliu?! Ar žinot, kad jis buvo mano didvyris, kai ėmiau lankyt banginių fiziologijos kursą? Kalbėjom apie Lilį ir jūsų paskaitose, bet nenumaniau, kad iš tikrųjų jį pažinojot ir net kartu dirbot.
Piktai dėbtelėjusi - tai buvo drąsiausias mano poelgis, - ėmiausi marškinių. Medžiaga buvo plona, bet tvirta, ne šilkas, nors tikrai ne ką pigesnė. Nepasiekus nė trečios sagos, pradėjo drebėti rankos - ne iš baimės, o nuo jo artumo. Netrukus pamačiau, kad po marškiniais tėra nuoga oda. Kuo daugiau sagi atsegiau, tuo daugiau krūtinės buvo matyti, prasiskirdami balti marškiniai atidengė tamsią odą.
Kai jis žengė žingsnį arčiau ir palinko virš manęs, ėmiau visa virpėti. Mokykloje ir koledže svarbiausia buvo mokslai, mane labiau domino knygos nei santykiai su priešingos lyties asmenimis, net jei jie ir rodė dėmesį.
Gyvenimas po tėvų mirties buvo tarsi išskydęs, laiko pakakdavo tik darbui airioje nors įstaigoje ir nerimui dėl ateities. Jei kas manimi ir domėjosi, tikrai nepastebėjau, užtat dabar priešais stovintį vyrą tikrai pastebėjau.
Veltui tramdžiau norą paliesti švelnią jo odą. Jis žengtelėjo į šalį, aš nesąmoningai žengiau kartu ir ėtai pasisukau, o jis nusivilko marškinius ir numetė juos ant kėdės už mūsų.
Žiūrint į neseniai dar marškinių dengtą kūną, man užgniaužė kvapą, o kai jis sugriebė mane už rankų kiek žemiau pečių, virpulys pilve virto karštomis kibirkštimis. Apsvaigusi nuo jo artumo ir prisilietimo nė nepastebėjau, cad judame, kol nugara neatsitrenkiau į kažką kietą - sieną.
Mano delnai sustingo ant tvirtų jo pilvo raumenų. Pakėlus galvą ir pamačius geidulį jo akyse, man pakirto kelius, o kai jis prisispaudė prie manęs ir palenkė galvą, kad pabučiuotų, nekilo nė menkiausio noro priešintis. Švelnus lūpų prisilietimas netrukus virto į aistringą bučinį. Bejėgė prieš jo išpuolį sudejavau, perbraukiau nagais per tvirtą kūną ir atsakiau į bučinį su pačią nustebinusiu karščiu.
Mano prisilietimas tik dar labiau jį įkaitino - jis tvirčiau prisispaudė, tarsi erzindamas liežuviu perbraukė man per praviras lūpas. Dideli jo delnai klaidžiojo po mano bakstelėjęs sprendimas svorio metimo scenarijams, lietė liemenį, pirštai gniaužė dubus, sėdmenis, spaudė dar arčiau prie tvirto vyriško kūno. Ne mažiau už jį geisdama prisilietimų, delnais nuslydau jo kaklu, pirštai paniro į tankius, juodus plaukus.
Jis įspraudė koją man į tarpkojį, aiktelėjau, kai prispaudė ją prie mano pabrinkusių, daugiau meldžiančių kūno vietų. Kilstelėjo mane už klubų ir staiga prispaudė prie sienos, prilaikė tik rankomis. Apsivijau šlaunimis liemenį, jis atitraukė lūpas nuo maniškių, dantimis perbraukė per švelnią mano kaklo odą ir spustelėjo klubus prie manęs. Sudejavau, jis per palaidinę švelniai sukando man petį, vėl stuktelėjo klubais. Mano delnai susirado jo veidą, jam nesiliaujant siūbuoti klubais, dūsaudama ir dejuodama vėl jį pabučiavau.
Sijonas buvo atsidūręs beveik ant liemens. Jo ranka nuslydo vidine šlaunies puse, pirštai paspaudė mano bakstelėjęs sprendimas svorio metimo scenarijams pumpurą, dengiamą plonyčių kelnaičių. Sudejavau, sukandau jo lūpą ir išsiriečiau spausdamasi klubais priėjo delno, trokšdama daugiau. Praėjo akimirka, kol suvokiau vulgarių žodžių prasmę, bet to pakako, kad išsisklaidytų aistros migla. Supratusi, kas vėl vos neįvyko, atitraukiau lūpas ir pažvelgiau j am į akis.
Nuo jose degančio geismo dar labiau sudrėkau, bet kai neryžtingai atstūmiau pečius, jis pastatė mane ant grindų ir žengė atgal. Taisydamasi susisukusį sijoną nuskubėjau tolyn nuo jo rankų. Atsigręžiau į jj. Velniškai gražus, atrodė, jog pusnuogis savimi pasitiki ne mažiau nei vilkėdamas brangiu, užsagstytu kostiumu.
Po velnių! Paėmusi iš daiktų dėžės pagalvėlę atsisėdau ir atlenkiau kėdės atlošą. Pabudusi pamačiau, kad už lėktuvo langų tamsu, o aš apkamšyta antklode. Suraukiau antakius - prieš užmigdama antklodės tikrai nemačiau. Atsisukau ir išvydau kėdėje miegantį Jeremiją. Marškiniai vėl buvo užsagstyti, švarkas sulankstytas ir padėtas ant gretimos kėdės. Jis buvo aukštesnis, stambesnis, tad negalėjo susirangyti kėdėje kaip aš, tačiau atrodė, kad jam patogu gulėti atsilošus. Miegas sušvelnino griežtą veido išraišką, jis atrodė jaunesnis, labiau atsipalaidavęs.
Pagalvojau, kad norėčiau jo nekęsti, bet ši mintis nesukėlė neapykantos. Šis vyras vos ne šantažu manekuri leido jam daryti numo akimirkų. Svarsčiau, kuris iš j i tikrasis: griežtas generalinis direktorius, per pokalbį dėl darbo partiesęs mane ant savo stalo, ar vyras, apklojęs šia antklode.
Nuovargis merkė akis, tad atidėjau šiuos svarstymuos kitai dienai. A r turite deklaruotinų daiktų? Turint omenyje, kad man nieko neleido pasiimti Pareigūnas dar kartą patikrino pasą, tada ištiesė j j man ir pamojo kitam žmogui, o aš praėjau pro cabiną.
Stabtelėjau ir pažvelgiau į keliomis kalbomis ryškiomis raidėmis užrašytą mano buvimo vietą. Aš iš tiesų Pranciizijoje. Jeremijas palaukė, kol priėjau, tada uždėjo ranką man ant peties ir nusivedė per nedidelį būrelj žmonių. Į eilę sustoję žmonės laukė atvykstančiųjų, o mes nuėjome į pagrindinį terminalą. Aukštas plikas vyras su šviesia barzdele prie sienos ėmė eiti link mūsų, susitikome pusiaukelėje iki išėjimo. Jis nuveš tave į viešbutį. Paspaudėme vienas kitam ranką, tačiau buvo akivaizdu, kad ne mano buvimas jam svarbiausia - jis tebežiūrėjo į Jeremiją.
Pasirūpink, kad panelė Delakur pasiektų viešbutį. V Žiūrėjau, kaip jis tolsta link stiklinių durų į lauką. Tylėdama patraukiau paskui Itaną, paslapčiomis žvilgčiojau atgal į savo viršininką. Kai Jeremijas išėjo pro stiklines duris, prie jo puolė būrelis žmonių. Miniai nerūpinčius, tolstančius nuo sambrūzdžio, mus pavijo fotoaparatų blykstės ir balsų šurmulys.
Į iškilmingą renginį? Didelis visureigis laukė mūsų prie šaligatvio, įsitaisiau ant jo galinės sėdynės. Prie vairo sėdėjęs vyras išlipo iš automobilio, užleido vietą Itanui, ir mes pajudėjome.
Itanas prunkštelėjo. Jis tiesiog norėjo nukreipti dėmesj, kad galėtume ramiai išvažiuoti. Netrukus mus pasivys.
Iš tiesų, pamačiau, kaip jis iriasi per paparacus ir sėdasi į privažiavusį limuziną. Su palengvėjime atsikvėpiau. Vien nuo minties apie visur sekiojančius, į veidą blyksinčius fotoaparatus nupurtė šiurpas. Galvoje sukosi šimtai klausimų, bakstelėjęs sprendimas svorio metimo scenarijams vyras prie vairo neatrodė labai kalbus, todėl nieko neklausinėjau ir mėgavausi pirmą kartą matomais Paryžiaus vaizdais. Seniai troškau aplankyti šį Europos miestą. Tėvai domėjosi istorija, jų pomėgiu užsikrėčiau ir aš.
Paryžius visada atrodė toks tolimas ir egzotiškas, visiškai kitoks pasaulis, į kurį galėčiau pasinerti. Dar mokykloje išgavau iš tėvv pažadą, kad, man baigus mokslus ir gavus bakalauro diplomą, jie padovanos kelionę į Pranciizijos V sostinę.
Sis noras neišsipildė - netikėta jų mirtis pakeitė visus planus ir privertė pasukti visiškai kitu gyvenimo keliu, bet mano meilė šiam miestui neišblėso. Tarp pastatų šmėsčiojant Eifelio bokštui nusišypsojau, kelių pastarųjų dienų įtampa ėmė sklaidytis. Tada buvau labai jauna ir nepastebėjau, kaip sunkiai tėvai verčiasi.
Niekada nepasivarginau pažiūrėti dovanotam arkliui į dantis ir paklausti, iš kur jie gavo pinigų mano mokslams Gebenės lygos universitete. Tik jiems mirus ėmė ryškėti faktai ir galiausiai supratau, kiek jie turėjo paaukoti.
Gyvybės draudimo vos pakako sumokėti už laidotuves ir teisininkui. Paskui taupiau kiekvieną uždirbtą centą, kad išsaugočiau namą, bet vis tiek j į praradau.
Šie prisiminimai aitrino žaizdą širdyje, bet pagaliau matomi Paryžiaus vaizdai buvo tarsi gydomasis balzamas. Nenutuokiau, kur važiuojame. Kai galiausiai sustojome, patarnautojas atidarė man dureles. Pamačius viešbutį nuo netikėtumo man atvipo žandikaulis.
Atsakymo nesulaukiau, bet klausimas, šiaip ar taip, buvo retorinis. Dar vienas objektas Paryžiuje, kurį buvai mačiusi tik internete ir žurnaluose. Nuotraukos neatspindėjo realybės.
Nors ir ne toks didelis, kokį įsivaizdavau, viešbutis buvo prabangus ir įspūdingas kaip mano svajonėse. Nekantravau išvysti vidų. Prie mūsų kaukšėdama kulniukais į akmeninį bakstelėjęs sprendimas svorio metimo scenarijams priėjo raudonplaukė su šviesiu kostiumėliu. Regis, ji apsidžiaugė matydama Itaną, bet išvydusi mane stabtelėjo. Aukštaūgis vairuotojas pabučiavo jai ranką. Šis romantiškas gestas nederėjo su stačiokiškomis jo manieromis. Nauja pono Hamiltono asmeninė padėjėja. Iš moters veido akimirksniu dingo sutrikimas, nors buvo matyti, kad naujiena ją nustebino.
Selestės antakiai pakilo. Pagaliau pajutusi nuoširdų prielankumą vos neapsiverkiau. Norėjau padėkoti, bet susivaldžiau, nepuoliau jos glėbesčiuoti ir nuslopinau užplūdus j dėkingumą. O dabar Nesugalvojau, ką atsakyti. Kas skrenda per Atlanto vandenyną be drabužių ir daiktų? Akivaizdu, cad aš, tik nežinojau, kaip paaiškinti, neminint trikdančių detalių. Įsivyravo nesmagi tyla, Selestė palenkė galvą, prisimerkė, paskui žengtelėjo atgal, nužvelgė mane nuo galvos iki kojų.
Eric - Rankin. .Vandenio - era.2011.LT
Aišku kodė ištarė supratingai šypsodamasi. Aš nužvelgiau savo drabužius, nesuprasdama, ką ji turi omenyje. Jie buvo kiek susilamdę po celionės ir miego kėdėje, tačiau švarūs. Selestę prajuokino mano žodžiai. Jis - uraganas, įpratęs, kad viskas vyktų paga jo valią. Galite nieko nesakyti, matau, kad taip jau nutiko.
Moteris pasuko link viešbučio durų. Nužingsniavau j ai iš paskos, o Itanas liko prie šaligatvio kalbėtis mobiliuojutelefonu. Selestę pralinksmino oficialus mano tonas. Po baigimo išvykau gyventi kitur, išsiskyriau, grįžau pradėti gyvenimo iš naujo, nesisekė. Buvau beveik praradusi viltį, kai Remi mane susirado, - ji gūžtelėjo pečiais. Sakiau, - pridūrė ji mirktelėjusi man, - jis - uraganas.