Pereiti prie turinio

Ne sporto salėse ir ne subuviminiame judėjime. Kai žmogiškasis pagrindas esti ištvirkimo pagraužtas, tada ir tautinis kamienas neturi į ką atsiremti Savo mokytojais ir įkvėpėjais J. Ji perėmė kitų kultūrą, net nesulietuvino jos savo kalbos priemonėmis, neapvilko jos savo tautos žodiniais rūbais Tikiu į jos didžią ir šviesią ateitį, į lietuviškojo genijaus kūrybiškumą. Ne gamta mums kalba, mes kalbame gamtai.

Kam šiandien reikalingas menas, arba Kvietimas pokalbiui Apie meną ir kultūros vertybes pas mus kalbama nedaug, o jei ir kalbama, tai toli gražu ne iš esmės, bet kažkaip aptakiai.

Šis įspūdis stiprėja matant, kas pernelyg dažnai pateikiama kaip meno kūrinys. Nemanau, kad reikėtų čia pateikti šio žodžio apibrėžimą, nes išsamų jo reikšmės aiškinimą galima rasti dažnoje enciklopedijoje ar enciklopediniame žodyne.

BIČIŲ KORYS: Bendruomenių kraštotyra

Taigi menas yra gana sudėtinga kūrybinė veikla, reikalaujanti ne tik kūrybinio įkvėpimo, bet ir veiksmo. Labiausiai tenka apgailestauti, kad mūsų jaunoji karta menkai suvokia, kas yra tikrasis menas.

sveikatos svorio metimas per savaitę

Įdomybė nereikalauja kūrybinio įkvėpimo, juo labiau - proceso. Jos tikslas - stebinti, stulbinti, šokiruoti. Kyla klausimas - kam? Atitraukti nuo kasdienos vargų ar nuobodybės?

Suteikti malonumą, sukelti stiprius pojūčius ir taip paįvairinti gyvenimą, padaryti jį įdomesnį?

Bet kam svorio netekimas vyšnių upelis md gyvenimą įdomesnį? Kam jį spalvinti naudojant pigius triukus, jei pats gyvenimas yra įvairiaspalvis, o jo spalvos svorio netekimas vyšnių upelis md Todėl ir darosi sunku atskirti grūdus nuo pelų, atskirti tikrąjį meną nuo brukamų surogatų.

Atrodo, kad šiandien tai, kas kadaise buvo vadinama kūrybiniu procesu, kūrybiniu aktu, virto savo priešingybe, t. Dabar viskas, kas daroma literatūroje, teatre, dailėje, estradoje, televizijoje ir t. Ir kas tik netingi, gali juo užsiimti.

kaip anna gunn sulieknėjo

Ir užsiima, dažnai neturėdami nei talento, nei tinkamo išsilavinimo, netgi paprasto supratimo apie meną. Dažnas trokšta išsakyti ar parodyti kitiems, kas gimsta jame čia ir dabar, matyt, galvodamas, kad tai tikrai verta dėmesio.

Bet, deja, menu virsta toli gražu ne viskas, kas gimsta mumyse, ypač tai, kas gimsta čia ir dabar. Juk meno svorio netekimas vyšnių upelis md - tai kūrybinio proceso rezultatas. Būtent kūrybinis procesas yra tas pagrindas, iš kurio randasi meno kūrinys, be kurio nėra ir negali būti meno kūrinio. Kita vertus, gal ir neblogai, kad žmonės turi galimybę reikštis, bet vėlgi - geriausiai liekninantis bodys žmonės nori kalbėti, jie turi turėti ką pasakyti, jei nori parodyti, turi turėti ką rodyti.

Beje, ne kiekviena mintis reikšminga ir ne kiekvienas dirbinys vertingas. Pas mus kažkaip lyg netyčia išnyko riba tarp vertingų ir nevertingų dalykų, tarp meno ir pseudomeno. Turbūt televizija ryškiausiai rodo ir mūsų skonį, ir mūsų dvasinę orientaciją, joje kaip veidrodyje atsispindi mūsų poreikiai, bylojantys apie dvasinį nuosmukį.

Prieš kelerius metus dailininkas Rimantas Dichavičius labai taikliai pasakė, kad, pasižiūrėjus dabartinę televiziją, atrodo, jog norime sugriauti visus civilizacijos laimėjimus. Tai karti tiesa. Mumyse nusistovėjo įsitikinimas, kad menas nereikalauja nei ypatingų pastangų, nei įkvėpimo, nei talento, nekalbant jau apie vienokį ar kitokį procesą.

Todėl ir gimsta surogatai arba, anot A. Maceinos, falsifikatai, pretenduojantys vadintis meno kūriniais. Šiandien esame tiesiog apsupti falsifikatų, t.

Turime įvairių įvairiausių surogatų, netgi tokių, kurie skirti žmonėms, save laikantiems šviesuomenės dalimi. Šie surogatai skiriasi nuo plataus vartojimo surogatų savo įmantrumu. Matyt, jie gaminami pagal principą jei galima tai pavadinti principu — kuo neaiškiau, tuo tikriau ir reikšmingiau juk vis tiek niekas nieko nesupras. Būtent jie ir jų gamintojai išprovokavo šiandieninį pokalbį, kuris gal ir nereikalingas, kaip nereikalingas, atrodo, ir tikrasis menas, ir tikrieji menininkai.

Iš kur ir kodėl jų atsirado tiek daug? Šis klausimas rūpėjo ir filosofui bei poetui Antanui Maceinai-Jasmantui5, jo mintys mane sudomino, kai kurios net pasirodė ginčytinos ir provokavo komentuoti.

numesti daugiau svorio po mėnesio

Todėl jį ir pasirinkau mūsų įsivaizduojamo pokalbio pašnekovu. O kalbėsime apie poeziją, nes būtent ji buvo laikoma aukščiausia meno šaka. Bet kodėl buvo? Argi šiandien ji prarado savo aukštybes? Kas šiandien verčia abejoti jos išskirtinumu?

Ar ne tie patys meno surogatai, kurie iš mūsų gyvenimo išstumia tikrąjį meną, tarsi skubėdami užimti jo vietą amžiams? Turiu omenyje ne tuos plataus vartojimo surogatus - paprastus, žavinčius tam tikro lygio žmones, bet įmantrius, vertinamus mūsų šviesuomenės. Nutariau kalbėti apie poeziją dar ir todėl, kad būtent ji pajėgia parodyti pasaulį tarsi išlaisvintą iš kasdienos tikrumo rėmų, daugiaprasmį, nuostabiai subtilų, nepanašų į mūsų, pasaulį, kuriame nėra vietos tuščiam žodžiui, nes tuščias žodis niekados nevirsta kūnu.

Kadaise J. Tad būtent idėjos ir pasaulio ,5pergyvenimas", kitaip tariant - pasaulėžiūra ir pasaulėjauta susijungia į šį, anot Maceinos, galingą vaizdą.

Vaizdas - tai poetinio kūrinio forma, kuri ženklina jo turinį, o patį turinį sudaro poeto pasaulėžiūra. Tikriausiai nereikia įrodinėti, kad poezijos kūrinio turinys ne mažiau svarbus negu forma. Nors pastaruoju metu - turiu omenyje šiuolaikinę poeziją - atrodo, kad poezijos kūrinių turinys praranda savo idėjinį suvokiamąjį pradą.

Kartu jis neišvengiamai praranda ir savo vaizdinę formą. Ir čia pat kyla klausimas, kodėl taip atsitinka? O atsitinka, regis, todėl, kad šiandien gyvename pasaulyje, kuris pasižymi idėjų stoka.

Tas ideologinis vakuumas, kuriame mes, verždamiesi į Vakarus, atsiduriame, neleidžia susikurti mūsų pasaulėžiūrai. O pasaulėžiūra, kaip minėta, sudaro poezijos kūrinio turinį.

Rosma LT K Populiarum jam peln roman tri logija Nemylimi", Svetimi", Pasmerkti" bei dilogija Auk saviriai". Intriguojaniame romane Kaunas.

Paprastai kalbant, be pasaulėžiūros poezijos ar apskritai meno kūrinio ir būti negali. Tik kažkodėl dažnas be jokio pagrindo mano, kad gali, todėl ir gimsta minėti surogatai.

Tad kuo gi paremta šiuolaikinė poezija? Regis, vien poeto pasaulėjauta, kuri atsiskleidžia jo išgyvenimuose. Tačiau įvilkti pasaulėjautą į vaizdinę formą labai keblus dalykas. Ir bandymai, rodos, niekad nebuvo sėkmingi, forma neišvengiamai darosi neryški, miglota, atitinka neaiškų savo turinį. Nenorėčiau ir nedrįsčiau konkrečiai kalbėti apie žmones, vadinančius ar laikančius save poetais, iš tikro jais nebūdami.

Antanas Maceina daugiau žinomas kaip filosofas. Atrodo, kad filosofo vardas nustelbė jo, poeto, vardą. Filosofo A. Manyčiau, kiekvienas, pretenduojantis į poeto vardą, turėtų būti tam tikra prasme filosofas, gal tiksliau — filosofuojantis žmogus, kitaip mes pasigesime jo kūryboje minties ir žodžio darnos, kuri taip ryškiai juntama A.

Maceinos-Jasmanto poezijoje. Tačiau mes nefilosofuojame, būties klausimas mums mažai rūpi, kur kas svarbesnis buities klausimas, mes susirūpinę duonos kąsniu, kuris pasidarė svarbiausiu mūsų siekiu, net vyraujančia mūsų gyvenimo idėja. Manau, kaip tik todėl ir kyla mūsų kūrybinio gyvenimo bėdos, nes iš tikro, pasak Maceinos, duonos kąsnis negali būti idėja. Atrodo, kad mus ištiko idėjinė impotencija, ištiko kaip tikra bėda, kuri neleidžia išsiskleisti tikrajam menui, kuri tarsi užstojo kelią tikrajai kūrybai.

Ši idėjinė impotencija ir poeziją nuvertė nuo jos aukštumų, pargriovė ją. Mes pasigendame joje minties ir žodžio sandoros, minties ir vaizdo darnos, kuri spindi filosofo ir poeto A. Būdamas kūrėjas tikrąja šio žodžio prasme, jis visapusiškai apmąstė kūrybos reikšmę žmogaus gyvenime.

КАК СЕ ГРИЖА ЗА КОЖАТА СИ - КАКВО ИЗПОЛЗВАМ

Jei būtume kartu, išeitume kur nors į rudeninius laukus, truputį ūkanotus ir kalbėtume kalbėtume be galo Tai nepaneigiama tiesa. Tačiau šiandien norėčiau pakalbėti ne apie meną apskritai, o tik apie vieną aukščiausią šio nuostabaus reiškinio šaką - apie poeziją, kurią Jūs puikiai buvote perpratęs, nes ji, atrodo, visada gyveno su Jumis, tiksliau — Jumyse. Tad ir pakalbėkime apie poeziją. Gal mūsų pokalbiai kiek išsklaidys tą tirštą rūką, kuris tarsi apgaubė šią žodžio karalienę, neleisdamas nei tinkamai jos suprasti, nei priartėti prie jos gelmių - prie esmės.

Ir gal pradėsim nuo pačios sąvokos — kas yra poezija tikrąja šio žodžio prasme.

2 riebalų deginimo zona

Antanas Maceina: Poezija yra pirmykštės ir tikrosios būties paveikslas. Ne tai yra tikra, kuo mes šioje žemėje gyvename ir rūpinamės, bet tai, kas mums poezijoje yra atskleidžiama.

man reikia protingai mesti svorį

Ne poezija yra ištekėjusi iš mūsojo dabartinio buvimo, bet dabartinis mūsų buvimas yra nuklydęs nuo poezijos. Ne poezija yra iliuzija, bet šis nuodėmingas, pagal ateistinę svajonę sukurtas pasaulis. Šių svarstymų šviesoje darosi aiškus ir M. Poezija yra laikantis istorijos pagrindas". Kitoje vietoje M. Poetas grindžia būtį. Šie daug sykių kartoti R. Rilke's žodžiai suima savin giliausią poezijos prasmę.

Poezija reiškia būtį. Bet ne šią apardytą, aptemusią, naktinę būtį, o aną aukštesnę, šviesią, pirmykštę, nekaltą, dieviškąją būtį. Dažnai girdimas teigimas, esą filosofija esanti poezijos priešingybė, yra teisingas tik išraiškos priemonių, bet ne pačios esmės atžvilgiu išskirta mano - T.

Turbūt neatsitiktinis dalykas, kad tik dvi žmogiškosios kūrybos rūšys naudoja žodį kaip savo objektyvacijų pavidalą, būtent: filosofija ir poezija. Tik šitos dvi žmogaus dvasios dvynukės savo esmę išskleidžia žodyje ir per žodį.

Ir neša tiems, kurie guli Žemėje svetimoj Stebeikėlių km. Biržuose baigęs gimnaziją, Vyt.

Tik filosofui ir poetui tinka šv. Filosofas ir poetas kuria sakydami. Jie, kaip ir Adomas kūrinijos akivaizdoje, duoda vardus giliausiems savo sielos virpėjimams, giliausioms įžvalgoms į būties sąrangą; jie pavadina daiktus - jų ypatybes, jų santykius ir galop pačią jų esmę. Todėl jų žodis turi visai kitokios prasmės negu mokslininko.

Mokslininko žodis visados yra daugiau ar mažiau terminas, daugiau ar mažiau etiketė, prilipdyta prie daikto paviršiaus ir išreiškianti tik vieną kurią, dažniausiai atsitiktinę, daikto ypatybę.

Todėl mokslas nemėgsta žodžio.